Klausimai: leidykla DANGUS – atsakymai: RR (Niktorius)

 

1. Ar naują RR albumą „Nawamār“ galime vadinti „Undēina“ tęsiniu? Koks dvasinis turinys sudaro „Nawamār“ konceptą? Tai kelionė į nematomą maginę baltų tikrovę, didžiosios šventovės link…?

RR krypčių / akių ratas – tai Dabartinis vakarų baltų pasaulis, sakralinė / mitologinė erdvė ir jos praktiniai aspektai Dabartyje. Erdvė, kurioje tėra amžina mitologinė Dabartis, neokupuota laiko, istorijos ir politinių konceptų. Tai sapnų teritorija, archetipų pasaulio Prieškambaris.

Bendras sumanymas – nuolatinis transliavimas iš to Prieškambario slėptuvės, iš vakarų baltų dimensijos stebyklos; fiksavimas, kas būtent Dabar vyksta mitologinės erdvės tikrovėje, kas Dabar suaktyvinta, kas tikrai veikia Šiandien – kokie procesai, dievai, galios, energijos, vibracijos, garsai, fonemos, ypatingi žodžiai ir mantros. Svarbiausias dalykas, kad RR veikla jokių būdu nėra susijusi su vadinamąja „praeitimi“, „istorija“ ir kitais grynai politiniais / muziejiniais konceptais ir sąvokomis. Bet kokie antsluoksniai tėra dvasinio pasaulio okupacijos elementai. O dvasinis pasaulis prasideda nuo Palvės [Dykros] – neutralios Niekieno teritorijos, kuri dabar Iliuzijos [oficialiame] pasaulyje – didžiulė retenybė. RR medžiaga – tai ryšys su pirm(ut)ine tikrove, su erdve be antsluoksnių.

Dėl albumų, „Nawamār“ – tai „Undēinos“ tęsinys, nors ne visai. Tarp abiejų albumų Tiltas yra. Panašiai kaip būna siužetinis ryšys tarp tam tikrų dviejų žvaigždynų. Arba kai vienas simbolis palaipsniui pereina į kitą. Tai to paties siužeto nesibaigianti transformacija.

„Undēina“ – tai maginė kelionė Rāmawos beieškant. Tame albume nustatytas konkretus maršrutas. Jo modelis – tai tarsi naktinė Saulės kelionė, ėjimas labirintu per misterijas, patiriant transformaciją. O „Nawamār“ – tai labiau atskiras ir gana siauras Kelionės aspektas. Transformacijai įvykus, atsiduriame keistoje erdvėje prie Vartų. Ir dar ištisą amžinybę čia tyrinėjam Perėjimo aspektus. „Nawamār“ albumas – tai ne tiek pati Kelionė, kiek Kryptis – garso formulė ir kodas judėjimo Rāmawos link, perėjimo / įėjimo į Rāmawą. Panašias formules žinojo ir M. Pretorijus savo 17 a. Dabartyje: kai žmonės ėjo į šventą vietą, jie kartojo: „Eikim Rommowa“. 

 

2. Romowe Rikoito albumai anksčiau pasirodydavo su gan ilgomis, kelerių metų pertraukomis. Dabar išleistas jau antras albumas per dvejus metus. Ar tą lemia srūvančios idėjos, baltiško laiko dažnis, ar padidėjęs kūrybinis polėkis ir galimybės jį įrašyti? Kas lemia tą suvokimą, kad štai naujas albumas jau sudarytas, prisipildęs, paruoštas ir metas jį atskleisti?

 

Albumų lėmimas – tai hierofanijos ir Rakto derinys: kiek iš archetipų pasaulio Prieškambaryje sužvejotų lobių pavyktų atrakinti, perskaityti ir apdoroti. Raktas turi gana trumpą galiojimo laiką. Mitologinė tikrovė nuolat keičiasi. Būna gana aiški riba. Tiesiog matai, kad panaudoti simboliai jau įgijo naujus aspektus ir reikšmes, arba gyveni jau tarp kitų garso formulių, siužetų. Tai reiškia, kad albumo laikotarpis pasibaigė.

Pirmutinė albumo „Undēina“ apraiška pasirodė šventame miške, visai netoli šiaurinio Sembos kranto, taip pat netoli Rantavos rago, nuo kurio daugelis iš mūsų ir pradėjo savo maginę Kelionę. 2010 metais tyrinėjom netoli švento miško esančią prūsų gyvenvietę. Kiekvieną vidurdienį lankiausi tame miške. Ir kiekvieną dieną pavykdavo nueiti vis toliau ir toliau. Ieškojau kelio nuo vieno akmens prie kito akmens, tarsi ėjau labirintu. Po savaitės pasiekiau miško centrą. Ten aptikau ypač įspūdingas akmenų konstrukcijas tarp pilkapių. Tas kasdieninis ėjimas buvo nuoseklus, apeiginis, ir Ryšys – stiprus. Žinia atėjo iš didžiausio akmens tame komplekse. Tai buvo lyg ir akmens skambėjimas. Nors prisiminimas toks, tarsi tada pats įėjau į tą akmenį. Tą dieną aš jau tikrai žinojau, koks bus kitas albumas. Informacija atkeliaudavo ir anksčiau, bet Raktas buvo gautas tik tą dieną (2010 m. spalio 5 d). Lygiai po dvejų metų nutiko įvykis, kuris pakeitė susijusių žmonių gyvenimus. Prasidėjo visiškai kitas laikotarpis. Taigi, paskutinė „Undēinos“ albumo daina „Undēinas dajā“ pakeitė visą pirmutinę albumo semantiką ir požiūrį. Buvo akivaizdu, kad gyvenom jau kitoje dimensijoje. Albumą reikėjo uždaryti. Ir aš jau žinojau, kokiais pirmaisiais žodžiais prasidės kitas albumas. Taip ir įvyko. Tas Tiltas buvo nutiestas ir išgrįstas. Nors „Nawamār“ albumas nėra tiesioginis Kelionės tęsinys.

„Nawamāro“ laikotarpiu niekur nekeliavau. Visą laiką buvau toje pačioje erdvėje. Tai – vieta iš sapnų, kai būni tik Ten, sapnų teritorijoje, prie Rāmawos, prie Vartų. Palvėje. Ten nėra atstumų, erdvės skirtumų. Ten – apleistas miestas, sudėtas iš Klaipėdos, Karaliaučiaus, Vilniaus ir Alnasteinės (Olštyno) fragmentų. Jis palaipsniui pereina į Kopų būseną. Visą laiką ten stengiesi pasiekti Senamiesčio ypatingiausią vietą, kurioje pavyksta susidurti su Nieko ir Niekur apraiška, susitikti su Rāmawos agentais ir gauti žinias. Pats tai vadinu waīstis iz prābutiskan. Tai keistos ir ypatingos žinios iš mūsų baltiško archetipinio pasaulio.

Kiekvienas albumas – tai klaustukų kolekcija. Tikslas – užrašyti visas mįsles ir žinias, kurios pasirodė per tam tikrą laikotarpį; fiksuoti visus pakitimus sakralinėje erdvėje. Kiekvienas laikotarpis (baltiško laiko dažnio įsikūnijimas) susijęs su tam tikra fonetine išraiška. Kai gyveni Iliuzijos pasaulyje, tuos ypatingus garsus visą laiką kartoji, kol vieną dieną gauni Raktą. Vyksta Āustrawīdja – tarsi vidinis sprogimas, kai giluminiai sluoksniai suaktyvinami: prasideda medžiagos rinkimas. Bet tai nėra kūryba – tiesiog dalyvavimas tuose Rāmawos agentūros siužetuose, kol tam tikra fonetinė išraiška dar aktuali ir veikia. O pats Raktas tiesiogiai susijęs su Kalba, jos magija.

 

3. Pirmoji albumo pavadinimo versija buvo „Iawamār“. Žinia, kad pats pavadinimas yra atvirkščiai parašytas žodis… „Rāmawan“. Kodėl jis atvirkščias?

 

Apeiginiame semantikos pasaulyje veikia ne tiek etimologijos principai, kiek tabuizacijos / mitologizacijos mechanizmai. Slėpdami vieną formulės galą geriau matom kitą. Tai tarsi archetipinis veiksmas – apversti akmenį ir sužinoti, koks tekstas parašytas atvirkščioje (nematomoje) jo pusėje. Stipriau veikia tai, kas paslėpta, tabuizuota, o ne tai, kas prieš akis. Parašyti netiesioginiu būdu – reiškia   suaktyvinti formulę, simbolį.

Šiuo atveju tyrinėjama koreliacija RĀM- / MĀR-, jų veiksmai, poveikiai. Atvirkščias simbolio parašymas nebūtinai slepia atvirkščią reikšmę, bet padeda pažinti simbolio veikimo slaptus aspektus. „Nawamāro“ tarpsniui prasidėjus, vyko semantiniai pokyčiai, pavyzdžiui, „Undēinos“ laikotarpiui buvo būdinga WĪ- (chtoninės krypties aspektas), o kai dirbom su „Nawamāru“, pastebėjau jau atvirkščią – ĪW-. Dalis simbolių ir siužetų savaime įgavo atvirkščias formas.

Siužetai, susiję su paukščiais, visada buvo tarsi brutalių pokyčių rodyklės. Per Vėlines tyrinėjau vietovę, kurioje 14 a. Dabartyje stovi īwagarjan – „Pelėdų medis“ – žymaus medžio likučiai netoli Galtgarbio, sakralinio Sembos centro. Tą pačią dieną RR dalyvė papasakojo savo sapną apie medį, kuris skleidžia begalinę ramumą, o jo lapija – tai pelėdos. Atsiskleidė jau visiškai kitokia paukščių siužetų ypatybė, negu prieš tai, „Undēinos“ laikotarpiu. Šis įvykis iš dalies suformavo „Nawamāro“ albumo atmosferą, todėl variantas „i(a)wamār“ turėjo ypatingą reikšmę.

Albumo kodas ir pagrindinis pavadinimo modelis – „eikim Rommowa“. Pirmoji versija „iawamār“ buvo todėl, kad nenorėjau vartoti iliatyvo.

 

4. Prūsiškoji tikrovė ir dabartis… Kai mažai susipažinusiems klausytojams pristatome Romowe Rikoito albumus, sakydami, kad tai – maginė muzika senųjų prūsų kalba ir tema, jie susidomi, bet tarsi nepatiki. Daugumai žmonių prūsų kultūra yra tarsi pasaka ir neįtikinama tikrovė, jie sunkiai priima tai, kaip esantį gyvą dalyką – tiek istoriškai, tiek kultūriškai. Kokia „paslėptosios“ Prūsijos tikrovė ir dabartis Tavo akimis?

 

Tauta ir jos teritorija – tai kalbinis reiškinys. Kalba (re)konstruoja žmogų ir jo pasaulį, įduoda raktus į savo apylinkių sakralinę erdvę, į kraštovaizdžio tekstą, kuris pereina į žmogaus pasąmonę ir kuria visus žmogaus tautinius pagrindus (tolesnius modelius, suvokimą) bei požiūrius.

Kol žmogus dar gyvena sakraliniame pasaulyje (kurio valdymo principai susiję su kraštovaizdžio ypatybėmis, energijomis, paslaptimis, dvasiomis ir pan.) jis gana lengvai priima daug dalykų. O kai žmogus jau įkeltas į totalitarinio tipo koordinačių sistemą (t. y. valstybinę / religinę / mokslinę), tada jis mato visiškai kitokią tikrovę ir jam labai sunku priimti bet kokį dalyką, kuris nesusijęs su valstybės hipnozės egregorais. Jie – labai pavydūs, smarkiai veikia sąmonę ir suvokimą, blokuoja maginį pasaulį, realizuoja svetimus gyvenimo būdus ir modelius, atneštus iš svetimų kraštų, okupuoja kalbinę, etninę, tautinę, dvasinę teritoriją ir formuoja savo antsluoksnį – Iliuzijos pasaulio erdvę hipnozės, pavergimo principu.

Šiame kontekste mūsų vakarų baltų situacija – tai kosminio juodojo humoro, totalios valstybinės hipnozės, kalbinės erdvės ir Tikrosios Laisvės koreliacija. Rytų baltų šnektos atkeliavo iš erdvės tarp Dniepro ir Maskvos, kurioje dabar vartojamas tik multikultūrinis „esperanto“, visiškai svetimas tai erdvei, neturintis kodų ir raktų į ją. Tuomet į senąją vakarų baltų kalbinę teritoriją atkeliavo rytų baltų kalbos, atnešusios rytinės baltų erdvės kodus ir modelius nuo Dniepro aukštupių prie jūros. T. y. baltų pasaulio plote dabar beveik visi mato ne savo „tikrovę“, o atneštą.

Šiuo metu Aista (arba Vakarų Baltija) Iliuzijos pasaulio lygyje pasidalyta tarp 5 valstybinių formacijų-antsluoksnių. Tačiau niekur neišnyko Aistos pirm(ut)inė erdvė – apeiginė, mitologinė, kuri yra visiškai laisva nuo valstybinių egregorinių įtakų, poveikių ir ideologijos. Būtent su ta erdve, su šventvietėmis, su keistomis, kreivomis, anomalinėmis vietomis susijusi mūsų prūsų kalba ir tikrovė. Vietose, kur įtakų mažiausia, ir kur ryšių su kitais pasauliais daugiausia – prūsų kalbos laukas itin suaktyvėja. „Paslėptosios“ Prūsos Tikrovė taip pat susijusi su šiuolaikiniais „dvasininkais“ – elgetomis ir valkatomis. Dabartinę prūsų Tikrovę metaforiškai galima palyginti su erdve, kurioje gyvena V. Žalakevičiaus filmo „Savaitgalis pragare“ veikėjai. Tai nuolatinis bėgimas į Kopas, į Baltų Amžinybės erdvę, nuo visų sistemų. Tai nuolatinis laviravimas tarp oficialaus pasaulio egregorų, išsilaisvinimas iš svetimų „drabužių“, antsluoksnių nuplovimas.

Ypatingas Prūsos Tikrovės požymis – tai kadagiai ir kadagių Palvė. Įdomus reiškinys – kartu su prūsų kalbos erdve išnyko ir kadagių plotas. Bet simboliai liko – vietos kur, buvo šventi kadagių kalnai, liko pažymėtos prūsišku žodžiu „kaddegs“ net sovietų laikotarpio žemėlapiuose. Ir labai simboliška, kad net dabar miškuose galima pavieniui aptikti kadagį. Bet tai – beveik toks pat stebuklas, kaip ir surasti paparčio žiedą. Pats mačiau kadagį Prūsos miške kol kas tik vienintelį kartą, apie 2004 metus.

Apie prūsus esama populiarių stereotipų: neva jie – trečias negyvas baltų brolis, apie prūsų etnocidą ir t.t… Yra slaptas Dievų sumanymas. Kol pasaulyje viešpataus valstybinės valdymo formos, vakarų baltų kalbų civilizacija bus tik paslėptoji tikrovė. Ji minimaliai gyvuos baltų bunkeriuose ir išlaikys savo sakralinės sąmonės stadiją. Kalbos erdvės neariama dirva bus išgryninta per tą laikotarpį… Pats prūsų „etnocidas“, jo kaukė – tai nauja pradžia. Kai po karo prūsai atsidūrė Vakaruose, būtent toje nevalstybinėje amžinybėje, Niekur, prūsų kalba vėl atgimė – ja pradėta rašyti prūsiškoji poezija, o nuo 80-ųjų kalbininkai pradėjo prūsų kalbos sunorminimą.

Apie kalbos magiją – kažkada atsitiko įdomus nutikimas. Ilgą laiką prūsų kalba buvo tik rašytinio bendravimo priemonė. Rodos, 2006 metais įvyko pirmas prūsų kalbos liskas Varmėje, netoli Herkaus Manto gimtinės vietos. Iš visų kampelių suvažiavo gan daug žmonių, kurie seniai susirašinėjo prūsiškai, o susitikę pirmą kartą prūsiškai pradėjo kalbėti. Liske nuolat vaidenosi. Tarp žmonių dažnai stebėjau tvyrantį  keistą rūką, tartum šalia mūsų buvo dar kažkas. Erdvė taip pat smarkiai persikeitė. Būtent tada pirmą kartą teko patirti, kad prūsų kalbos erdvė – visiškai kitokia: maginė, apeiginė. Be ribų tarp pasaulių. Nors man pačiam Prūsos Tikrovės atradimas keistu būdu susijęs su 1997 metais vykusiu Vaitiekaus aukojimo 1000-mečio minėjimu: su to aukojimo aktualizacija prūsų kalba tartum pati vėl surado kelią į šitą pasaulį. Prasidėjo jos vartojimas (o tai buvo mano nuolatinė manija nuo 1993 metų, kai pirmą kartą su ja susidūriau). Būtent 1997 metais susiformavo RR, kaip prūsų kalbinės bei maginės erdvės realizacijos, samprata. Tais metais, per Pergrubrį (Jorę), balandžio 23 d. po žeme, sename bunkeryje, įvyko pirmas RR renginys, skirtas Vaitiekaus aukojimui – nuo jo ir prasidėjo Toji Prūsos Tikrovė. Šiais metais bus išleista kompiliacija su viena RR daina apie Vaitiekaus aukojimą: RR pradžiai, Prūsos Tikrovei bei dvidešimties metų senumo įvykiams paminėti.

Ypatingą reikšmę dabar turi nevalstybinio identiteto forma – Baltas, Baltijos Aborigenas (jei palygintume su Šarūno Barto veikėju ir pakeistume arealą), kuriam visos baltų šnektos – savos, jo veiklos erdvė – tai paralelinis „kriminalinės“ magijos pasaulis, o gyvenimo būdas – tai nuolatinė maginė kelionė Baltų Amžinybėje, kurioje Prūsos Tikrovė ir prūsų kalba – tai tam tikras Trans-Baltik expresas…

Pavartojau žodį „kriminalinis“, nes vis dėlto Prūsos Tikrovės koreliacija su oficialiu pasauliu nėra tokia paprasta. Vieną kartą sapnavau sapną apie šiuolaikinį valstybinį egregorą. Buvau persekiojamas būtybės, kurios nemačiau, bet žinojau, kad tai vyksta. Bėgau į kopas. Kai pavyko pasiekti aukščiausią kopą, supratau, kad galiu sustoti ir apsižvalgyti. Po kurio laiko išvydau persekiotoją. Tai buvo nepaprastai įspūdinga ir kerinti būtybė – dvyniai. Mačiau, kad jie – galingi, bet jų galios vis tiek gan ribotos. Jie gali eiti tik iki tam tikros ribos, o toliau privalo sustoti. Manęs jie nebematė. O aš puikiai juos mačiau iš savo pozicijų. Toje, ypatingo aukščio, vietoje jie tapo bejėgiai, nors jų veido išraiška kėlė siaubo bei pavojaus jausmą.

5. Albumas „Nawamār“ vien savo pavadinimu žymi Romovės temą, kaip ir Jūsų grupės pavadinimas. Ši legendinė šventovė tikriausiai yra kertinė Tavo kūrybos ir veiklos idėja bei pagrindinis simbolis, variklis? Vėlgi, daugeliui žmonių Romuvos Rikojotas yra tarsi nereali sakmė, paskendusi ir išblukusi Atlantida. Nors istorinių šaltinių bylojimai konkretūs ir nepaneigiami, šiuolaikinėje post-krikščioniškoje atmintyje Romowe tapusi pusiau fantastika, erezija… Ar galėtum pasakyti, ką Romowe reiškia Tau – ir kaip tikrovės vieta, ir kaip visą baltiškumą aprėpiantis simbolis? Ar tos istorinės vietos, siejamos su šventyklos buveine, tebeskleidžia energiją, kalba ženklais, yra lankomos?

 

Rāmawa / Romovė – tai tikra pasaka be galo. Begalinė tema, apie kurią beveik nieko neįmanoma pasakyti, ir tuo pat metu mąstai ir kalbi apie tai visą gyvenimą…. Gal ne taip svarbu pats atsakymas į klausimą „Kas yra Rāmawa?“, kiek svarbu visą laiką turėti savyje tą klausimą. Ir kiekvienu nauju gyvenimo laikotarpiu bandyti Jos ieškoti, bandyti atsakyti į tą klausimą iš naujo. Tuose ieškojimuose visada būna nemažai keisto kosminio humoro, sumišusio su rimtu simbolizmu… Visų pirma mane visada domina būtent šiuolaikinės mistinės istorijos, kurios atsitiko su manimi arba žmonėmis, kuriuos asmeniškai pažįstu. Ir šiuolaikiniam žmogui ieškoti Rāmawos nebūtinai reikia tose „istorinėse“ vietose. (Man asmeniškai „istorinis“ konceptas nepriimtinas: žmogaus sąmonė gali būti arba istorinė-valstybinė arba dvasinė-mitologinė – man tinka antrasis variantas).

Kai 2010 metais gavau Raktą į naują RR laikotarpį, Āulaukis (dabartinis RR gitaristas) papasakojo man savo sapną apie geležinę vėliavą, judančią virš aikštės ir mušančią kažkokį namą kiekvieną valandą slaptame Karaliaučiaus rajone. Praėjo gal 3–4 metai (tai jau buvo po „Undēinos“, bet prieš „Nawamārą“), kol sugebėjau apsilankyti tose vietose. Tikrovėje tai yra senas vakarinis miesto rajonas, prie bažnyčios, kurioje 2002 m. grojo Coil (o į tą renginį net atvažiavo „delegacija“ iš Vilniaus). Palikau mašiną prie jos lygiai ten pat, kur ir 2002 metais per koncertą, ir naudodamasis žemėlapiu ėmiau planuoti judėjimą nuo vieno apleisto bokšto prie kito (su laikrodžiais be rodyklių), tarsi pats būčiau ta geležinė vėliava. Ėjau keliu pagal to sapno scenarijų: palei statų Priegliaus krantą sakraline erdve tarp dviejų senųjų gyvenviečių – Twānkstos ir Lauksos. Staiga supratau, kad simboliškai atsidūriau sakraliniame Sembos centre: pastebėjau žemėlapyje šventviečių pavadinimus: Alkos gatvė, Galtgarbio gatvė. Antroj sapno dalyje veikėjas nusileido nuo kalvų prie paties Priegliaus vandens. Todėl ir aš pasukau į tą Galtgarbio gatvę su mintimi, kad pats laikas atsakyti į klausimą „Kas yra Rāmawa?“, todėl leidausi prie upės mantruodamas „Tibeto bono“ ugnies elemento garsą RAM. Tada pamačiau Priegliumi plaukiantį ugnies spalvos laivą. Jo pavadinimas buvo „Rāmawa“… Ta istorija – kupina undēiniško humoro. Ji puikiai rodo, kaip veikia dabartinė gyva maginė Tikrovė, skirtingai nuo kokio nors negyvo ir išpūsto istorinio požiūrio.

Rāmawa – tai šventasis garsas. Baltiškojo AUM paieška ir atradimas. Rāmawa – tai ypatingos Vibracijos ir Kalba. Jos konstruoja Tikrovę. Jos suaktyvina vidinę Rāmawą (dharma, „moralės dėsnis” ir archetipų pasaulis) ir tvarko išorinę ženklų sistemą („žvaigždėtas dangus“). Rāmawa – tai erdvė, tampanti sakralinės geografijos kompleksu. Kraštovaizdis virsta pagrindiniu baltišku tekstu. Rāmawa – tai atsijungimas nuo valstybinių egregorų ir apsauga nuo jų. Rāmawa – tai gili baltiška meditacija ir jos vieta. Rāmawa – tai tobula geometrinė struktūra. Aptverta erdvė, sudaranti žvaigždyną. Begalinis simbolis.

Pagrindinis variklis – tai Kalba ir jos giluminiai lygiai. Tiek RR kūrybai, tiek Rāmawos maginei erdvei suaktyvinti. Po mistinių 2006 metų įvykių pirmajame kalbiniame Varmės liske, kai prūsų kalbos Dvasia, rodos, pati atkeliavo pas mus ir padarė tai, ko, atrodė, nebeįmanoma padaryti, įvyko pokyčių ir šventviečių erdvėje. Tais metais Alwārmija (dabartinė RR dainininkė) pradėjo statyti aukurą Varmės Rāmawoje. Sykį nuvežiau jai maišą cemento ir pusę aukuro įtvirtinom. Po keleto metų tepaliko toji sucementuotoji dalis, nes staiga ten pradėjo lankytis daugybė visokiausių „maldininkų“. Per vasarą aukure beveik visada dega ugnis. Ant kalno medituoja ir pagonys, ir jogos praktikuotojai, ir kiti, todėl esama nemažai chaoso: žmonės atsineša tenai visiškai skirtingas energijas, skirtingų kultų atributus. Aukoja viską, ką tik gali ten atsivežti, net ir gyvulius.

Man tas procesas labai įdomus, nes jis nebuvo planuotas – rengiamas bendruomenės ar kokios nors organizacijos. Tai tikras, nedirbtinis, gyvas įvykis, Dievų bei maginio pasaulio reiškinys, kuris būtent šioje vietoje lemia žmonių veiklą, veikia sąmonę, mąstyseną ir elgseną. Ir vis dėlto galima pajusti, kad ten esama nematomo „organizatoriaus“. Pats dabar tenai nuvykstu labai retai – stengiuosi lankytis tik šaltuoju metų laiku, kad būtų didesnė tikimybė šventykloje pabūti vienam. Ir net tokiomis dienomis nutinka, kad man įvažiuojant, iš ten kažkas išvažiuoja, o iš Rāmawos išvažiuojant man, atvyksta vėl kiti – tarsi egzistuoja tam tikra magiška Rāmawos lankytojų eilė…. Gan keistas Varmės Rāmawos energijos ypatingumas tas, kad šiuo metu ją gali pajusti praktiškai bet kokio lygio žmogus. Patirti tos vietos poveikį – giluminę ramumą, ugnies energiją bei skaidrumą. Pokarinė legenda byloja, kad 30-aisiais metais Ahnenerbe toje vietoje, pačiame alkakalnyje, įsteigė „ezoterinę sanatoriją“ ir naudojo tos vietos gydomąsias galias. Tam tikra poilsio įstaiga ten tikrai buvo, dar liko pamatai.

Man pačiam įdomesnė Sembos Rāmawa, mažiau žinoma ir daug „uždaresnė“. Tai milžiniškas (mažiausiai 12 km x 12 km) švento lauko plotas, kuriame – šimtai kraštovaizdžio objektų. Jo vakarinė dalis (o kartu su ja – ir Raktas į Sembos Rāmawą) dingo 30-aisiais metais: vienas pagrindinių objektų pavirto giliu ežeru. Nors dar gilesnis Sembos Rāmawos „dingimas“, t. y. paslėpimas – tai 13 a. sūduvių persikraustymas į tą plotą. Tame regione ilgiausiai kalbėta prūsiškai. Iš ten surinkta itin daug mitologinių istorijų. Įdomu, kad Rāmawos dabartinėje tikrovėje kartais siejamos su atokvėpio vietos idėja. Jų ramuma ir ypatingos galios naudojamos kaip gydyklos. Sembos Rāmawos piliakalnis iki šiol nepasiekiamas – jis yra karinės sanatorijos teritorijoje. Vieną kartą jaunystėje keletą dienų keliavau mišku aplink Sembos Rāmawos piliakalnį. Nebeturėjau vandens. Ėjau kaimo link. O seniau ten šalia ir buvo Rāmawos kaimas. Pamačiau, kad kiek atokiau stovi senas vienkiemis, o kieme – šulinys. Paklausiau sutiktos bobutės, ar galiu atsigerti. Sakė, kad galiu, tik ten vanduo esąs labai prastas. Patarė verčiau negerti iš šulinio, ir nuėjo savo reikalais. Bet aš gėriau gal kokias 15–20 minutes ir negalėjau sustoti. Niekada anksčiau neteko ragauti tokio gardaus ir ypatingo vandens. Paskui dar visą dieną keliavau ir nenorėjau nei valgyti, nei stabtelėti pailsėti. Po keleto metų specialiai atvažiavau su mašina į tą kaimą įsipilti Rāmawos vandens į butelius, bet neradau nei namo, nei to stebuklingo šulinio. Ir niekas apie jį net nebuvo girdėjęs.

 

6. Pirmas albumo kūrinys vadinasi „T T T“, sekantys trys kūriniai kiekvienas su T(ewaz) ženklu, o penktajame – vėl trys T. Ką reiškia ši trejybė?

Pagrindinis albumo kodas / aspektas – judėjimas Rāmawos link ir Perėjimas, dabartinėje tikrovėje išreikštas kaip T. Senų pamario miestelių gatvėse prieš karą buvo ypatinga ženklų sistema. Dabar ji nebenaudojama, todėl perėjusi į magijos erdvę įgijo maginę reikšmę. Ženklai iškalti ant šaligatvio akmenų – runos, kryžiai, raidės ir panašiai. Toji T prieškarinėje erdvėje turbūt reiškė perėjos vietą. Ir tai labai tiko „Nawamāro“ albumo temai. T panaudotas kaip daugiasluoksnis simbolis. Toji sistema tebeveikia mumyse, bet kitaip – kaip suaktyvinta vieta tarp pasaulių. Kaip Tiltas. Tarp žvaigždynų, tarp pasaulių. Rāmawos Perėjimo Tiltas.

TTT būsena – kai eini šiuolaikine gatve, ir prasideda perspėjimai, informavimas, gatvė staiga pavirsta anomaline zona, kur nėra žmonių: tik tu ir chtoninis pasaulis su savo jėgomis. Slaptas susitikimas maginėje Tikrovėje. Trijų TTT kombinacija – brutalus variantas, panašiai kaip Twin Peakso formulė „It is happening again“. Transliavimas iš Ten, kai ženklai jau krinta ant tavęs, kaip akmenys iš dangaus. 

TTT – Tāls Taūws Tāws – tai Senis-Tėvas. RR sapnų ir tekstų pagrindinis veikėjas. Universalus Rāmawos Agentas. Jis gali ateiti kaip bet kokio dievo atstovas. Dažnai jie tarpusavy ir neturi aiškios ribos, ir visą laiką vyksta jų transformacija. Jo atneštos žinios – ypatingo svarbumo. Jis kalba mįslėmis. Jo pradinis požymis – erdvė be atstumų, be skirtumo tarp toli ir arti.

TTT – pagrindinė dievų trijulė be priešdėlių / tabu: Trimpas, Tarapatis (Perkūnas), Tals (Patals-Patulas).

 

7. Ir ankstesniuose, ir pastarajame RR albume dažnai minimi fortai. Jų senosios Tvankstos žemėse tikrai netrūksta, ir, kiek žinau, dažnai juose lankydamasis darai įrašus. Kas tuose fortuose slypi ir Tave traukia? Ar gali apie juos daugiau papasakoti? Dauguma fortų tikriausiai likę tokie pat, kokie buvo pasibaigus karui? Mirties ir karo įspaudai ten, ko gero, vis dar ryškūs…?

 

Bunkeriuose, fortuose, piliakalniuose traukia vis toji pati amžinybė. Daugelis iš tų vietų dabar prarado savo karinę reikšmę. Jos buvo įrenginėjamos kaip tam tikra sistema, kuri kadaise veikė, o dabar tapo tartum nebereikalinga, apleista. Įgavusi magišką prasmę toji sistema tebeveikia, tik kitaip. Dažniausiai tokios vietos dabar niekam nepavaldžios. Maginėj Tikrovėj – tai tarsi šiuolaikinės Palvės, tarpgentinės dykros elementas. Aptvertos erdvės, nepriklausomos teritorijos, izoliacijos simbolis. Vienas iš Rāmawos agentūros įsikūnijimų šiuolaikiniame pasaulyje.

Kai apie 2001 metus apsilankiau forte, kuriame daug metų visiškai nelegaliai ir nepriklausomai nuo visų valstybių gyvena Laurušonių šeima, nusprendžiau suorganizuoti ten „Pruteną“. Jų šeima – tai geriausias dabartinio pasipriešinimo pavyzdys. Ir Forto erdvė – anomalinė, belaikė zona, kurioje viešpatauja vis dar gyvas Komendantas. Ir Karas vis tęsiasi…

Viename iš pagrindinių „Nawamāro“ sapnų (daina „En T-Fōrtan“) veržliai plaukiu plaustu per Rāmawos Fortą, nors vanduo – stovintis. Forto upė be galo šalta ir tamsi. Pačiame centre, ant dugno, guli negyvėlio kūnas. Jis – Priešas, užgrobęs Fortą, kurį nugalėjom prie Vartų ir įmetėm į vandenį. Plaukdamas žvelgiu į Forto upės gelmes, o rankoj laikau ilgą peilį. Už nugaros sėdi TT-Tėvas. Jis šnabžda man į ausį, ką turiu padaryti, ir praneša, kad jau greitai pasieksiu Forto centrą su Priešo kūnu. Stovinčio vandens srovė smarki, reikia nepraleisti tos vietos. Jau matau Priešo kontūrus, liko tik atlikti Užduotį – nupjauti Priešui batus. Bet toj vietoj per gilu, ir vandens šaltis tiesiog kosminis…

 

8. Albumas „Undēina“ turėjo pridėtą kelionės žemėlapį – ar tokį turės ir „Nawamār“ plokštelė? O gal galima naudotis tuo pačiu, arba… šįkart jo išvis nereikia? 

 

„Nawamār“ plokštelė galėtų turėti šiuolaikinių Rāmawos Vartų atvaizdą…

 

 

9. Kokie muzikiniai reiškiniai ir vardai jus domina ir (tikriausiai) daro stilistinę įtaką? Klausantis „Nawamār“ junti tarsi daugiau vientisumo, plaukiančio melancholinio transo… Kaip pastaraisiais metais kinta grupės instrumentika, grojimo būdai, principai?

 

RR principas – tai maksimali šiuolaikinio pasaulio archajika. Pirmapradė erdvė begalinėje Dabartyje. Mantra ir „dinaminė meditacija“ – būtent šiuolaikinės dainos forma, be istorinio maskarado – tik su šiuolaikiniais drabužiais!!! Pagrindas – tai ypatingai skambantys archetipinio lygio žodžiai ir vedantieji būgnai. Muzikavimo – minimumas. Nuolatiniame bėgime į Kopas lieka tik būtiniausia. Visa, kas nereikalinga, išmesta. Svarbus skambesio grynumas, natūralumas – taip skamba Baltijos Aborigenas šiuolaikiniame pasaulyje be elektros, be akademinių muzikantų, be plastikinių efektų…

Pats beveik negaliu klausytis muzikos. Dažniausiai vienu metu paleidžiu dvi-tris binauralines meditacijas, ir prie tos vibracijų kombinacijos dar pridedu kokią nors semantinę (t. y. su tam tikra mantra ir semantika).

Dėl paprastos muzikos, man reikia, kad joje būtų totaliai sutvarkyta archetipinio lygio erdvė. Kad muzikavimo būtų minimumas. Kad nebūtų įvairumo, o albumas būtų vientisas lyg viena daina.

Per „Nawamāro“ bei „Undēinos“ laikotarpį man buvo svarbūs šie albumai:

Dónis – „Bars Bars“,

Solblot – „För Mig Finns Ingen Väg Från Hemmets Dörr“,

Pyhä Kuolema – „Saavun Vaikken Kulkisi“,

Imandra Lake – „Avane“,

taip pat – Ēnu Kaleidoskops ir Tervahäät.

 

10. Koncertiniams Romowe Rikoito pasirodymams visada itin svarbi aplinka, vieta, laikas. Atrodo, vis dažniau grupę galima pamatyti ir išgirsti gyvai. Kas Tau pačiam svarbiausia koncertuojant, būnant scenoje? Kokie pasirodymai paliko stipriausius įspaudus, ir kurioje vietoje labiausiai norėtum atlikti RR ritualą? 

 

Koncertuoti / rāmawauti reiškia būti apeiginiu Trans-Baltik ekspresu, Baltijos Aborigenu, sujungti ypatingus Aistos erdvės taškus. Atvežti tenai Rāmawos energijas ir vibracijas. Atskleisti baltų Aurovilį Aistos erdvėje.

Vieta svarbi, nes ne tiek grojam, kiek tyrinėjam vietą ir jos energiją. Tuo metu mes ir atėjusieji – Rāmawos agentai. Grojimas – būdas trinti savo „aš“, tikrovę ir įsupti archetipus. Tada mūsų visų giluminiai sluoksniai sąveikauja su vietos ypatumais. Svarbu, kad dalyvavusiems pavyktų surinkti ženklus, gauti žinias.

Nuo 2012 metų kiekvienas RR pasirodymas buvo vienodai svarbus ir ypatingas. Labiausiai norėčiau rāmawauti mitologinėse vietose. Labai įspūdingas vietos atsakas buvo pernai (2016 metais) per RR pasirodymą ant Žirgokalnio, Sėloje – staiga pakilo stiprus vėjas, aplink kalną pradėjo žaibuoti perkūnija, bet ant kalno nė lašo lietaus nenukrito.

Nepakartojamai anomalinė ir kreiva – MJR salos erdvė ir atmosfera. Nesvarbu, ar groju, ar lankausi, jaučiuosi ten lyg kitame pasaulyje, Namie, Forte. Man MJR – tai dabartinio baltiškumo viršūnė viešame pasaulyje. Baltiško Aurovilio, nepriklausomos nevalstybinės formacijos įsikūnijimas. Pats pasirodymas – tai tik nedidelė matoma dalis. Didesnė dalis – tai pasiruošimas, kelionė į vietą ir aplinkybės po renginio. Dėl RR dalyvavimo MJR XIX – atsižvelgiant į visas aplinkybes galėčiau pasakyti, kad tai tikrai paliko labai stiprų įspaudą. Visą tą laikotarpį ženklai-akmenys biro iš dangaus.

 

11. Manau klausytojai pakankamai nedaug žino apie Romowe Rikoito grupės narius. Gal galėtum juos kiek plačiau pristatyti? Kas tie žmonės, grojantys su Tavim, kodėl jiems svarbu tai daryti?

2011 metų pradžioje mes trise (su Āulaukiu ir Alwārmija) keliavom į Skerdos šventą mišką. Prieš tai perėjom Kintos upės slėnį. Kintas – vakarų baltų mitologinis veikėjas, formuojantis erdvę. Tada ir susiformavo dabartinė pagrindinė RR trijulė. Iki šiol veikianti. Tai maginės kelionės rezultatas. Kinto bei Skerdos suaktyvinimo veiksmas. Būtent tame šventame miške (dar vadinamame Briedžuliu) buvo atrastas Rāmawos žvaigždynas, panaudotas „Nawamāro“ viršeliui.

Nuo pat pradžios (nuo 1995 metų) nebuvau tikras, ar kokie nors žmonės dalyvauja RR projekte. Niekada nebuvo tokio jausmo, kad aš pats ten kažką darau. Manau, tikrai nieks nežino, kokie padarai iš tikrųjų dalyvauja RR projekte – ir kodėl. Mes tik skolinam savo kūnus kažkam…

Dėl narių, Āulaukis dar dirba su kitais savo projektais: Ēirikura, Āustras Laīwan ir kitais. Būtent jis labiau rūpinasi RR muzikine forma, tuo metu, kai mes su Alwārmija seniai dirbam su apeigine RR dalimi.

 

12. Ar išleidus CD pro miglas jau matyti kito albumo kontūrai, ryškėjanti kryptis? Gal šių metų gruodį sulauksime dar vieno Romowe Rikoito leidinio?

 

Kontūrus žinau, nes išleistas „Nawamār“ – tai lygiai pusė albumo. Kita pusė nebuvo įrašyta. Ji laukia papildomų ženklų.